kulbialaižys

×kulbialaižỹs, -ė̃ (hibr.) smob. (3^4b), kul̃bialaižis (1) Sn prk. niekam tikęs žmogus, pataikūnas: Eik eik, tu kulbialaižỹ, iš čia nepataikavęs šiam lupikui žmonių! Pns. Su kulbialaižiu nesusidėk: jis tik žiūri iš svetimos kišenės Pns.